Renkantis naujus namus, daugiausia dėmesio skiriama vietai, išplanavimui bei kainai. Tačiau praktikoje svarbiu aspektu tampa ir tai, kiek būsto kaina išaugs kainuos iki momento, kai į jį bus galima įsikelti.

Būsto įrengimas retai apsiriboja pradine sąmata – dalis reikalingų darbų paaiškėja tik eigoje, todėl galutinė kaina dažnai skiriasi nuo pradinės. Kas lemia biudžeto pokyčius ir kaip sumažinti rizikas, pataria NT vystytojo „Lapino namai“ vadovas Juozas Lapienis.

Statyba – tik trečdalis darbo

Dauguma naujos statybos individualių namų naujakuriams perduodami su daline apdaila, apimančia pagrindinius konstrukcinius ir inžinerinius sprendimus. Tai reiškia, kad didžioji dalis sprendimų ir darbų jų laukia jau įsigijus būstą. Naujakuriams dalinė apdaila dažnai atrodo patraukli, nes iš pirmo žvilgsnio reikalauja mažesnės pradinės investicijos. Reikalingas mažesnis pradinis būsto paskolos įnašas, o vėliau – ir mažesnė paskola. Be to, lieka galimybė savarankiškai priimti likusius su būsto įrengimu susijusius sprendimus ir susitvarkyti jį taip, kaip norisi.

Tačiau, kaip rodo praktika, namo statyba iki dalinės apdailos reiškia tik maždaug trečdalį darbo. Įrengimas dažnai tampa sudėtingiausia viso projekto dalimi, galinčia užtrukti mažiausiai pusmetį, o kartais ir gerokai ilgiau. Taip yra todėl, kad šis procesas gali slėpti mažiau patyrusiai akiai iš pradžių sunkiai įvertinamų darbų ir išlaidų.

Papildomi darbai – nematoma biudžeto dalis

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria būstą įsirengiantys žmonės, yra pirminės sąmatos ir galutinės kainos skirtumas. Pirminė sąmata dažnai atrodo aiški ir struktūruota – joje pateikiami pagrindiniai darbai ir jų kaina sukuria biudžeto kontrolės įspūdį. Vis dėlto, praktikoje būtent smulkūs, į pirminę sąmatą neįtraukti darbai dažniausiai išaugina galutinį biudžetą ir pigesnis variantas galiausiai tampa brangesniu.

Pavyzdžiui, įvertinti glaistymo bei dažymo kainą atrodo paprasta – kvadratinio metro įkainį tereikia padauginti iš ploto ir gaunama pradinė sąmata. Tačiau vėliau prireikia įrengti šešėlines siūles, statyti kampukus, tvarkyti angokraščius, atlikti kitus mažesnius, bet būtinus darbus. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai dalis tokių darbų į pirminę sąmatą neįtraukiami tam, kad pasiūlyta kaina atrodytų patrauklesnė. Apie papildomas išlaidas pradedama kalbėti jau darbų eigoje, kai keisti rangovą tampa sudėtinga. Tokiais atvejais, rūpinantis pavieniais papildomais darbais, medžiagomis ir koordinuojant skirtingus rangovus, tampa sudėtinga sekti realias išlaidas.

Tiesa, net ir kruopščiai planuojant, gali prireikti koreguoti sprendimus ir atsirasti papildomų darbų. Todėl didžiausiu iššūkiu tampa ne pati įrengimo kaina, o tai, kad tiek ji, tiek ir darbų terminai nebuvo tiksliai žinomi iš anksto.

Kas atsakingas už įrengimą?

Būsto įrengimas – rangovų paieška, sprendimų priėmimas, darbų koordinavimas ir kokybės kontrolė – reikalauja laiko ir kantrybės. Net jei darbai vyksta sklandžiai, tai gali tapti viso etato projektu bent vienam šeimos nariui, kuriam atitenka ir atsakomybė už galutinį rezultatą. O jei biudžetas, kaip dažniausiai ir būna, ribotas, emocinį spaudimą padidina rizika, jog teks kraustytis į namus, kurie iki galo neįrengti. Taip nutinka todėl, kad įsirengiant būstą savarankiškai dažnai nėra aiškios atsakomybės grandinės. Iškilus problemoms skirtingi rangovai gali perkelti atsakomybę vieni kitiems ir ištęsti sprendimų paiešką. Taip pat – esamą ar tariamą kitų rangovų anksčiau atliktų darbų broko taisymą, kuris dažnai tampa viena svarbiausių papildomų išlaidų priežasčių. Žmogui, kuris nėra statybų profesionalas, sunku objektyviai įvertinti, ar papildomi darbai tikrai būtini.

Šio etapo rizikas galima sumažinti pasitelkus specialistų – statybų projektų vadovo ir šioje srityje besispecializuojančio teisininko – pagalbą. Svarbu, kad projektų vadovas būtų nepriklausomas nuo rangovų, o teisininkas išmanytų būtent statybų rangos specifiką bei situacijas dėl papildomų darbų, terminų ar atsakomybės. Tokie savo srities profesionalai gali padėti sutaupyti kur kas daugiau, nei su jais suderėtas darbo užmokestis. Be to, su rangovais rekomenduojama sudaryti sutartis, kuriose aiškiai įvardijama, kad jie apžiūrėjo objektą, įvertino situaciją, numatė reikalingus darbus, medžiagas ir užfiksavo galutinę kainą. Tokios sutartys ir profesionali proceso kontrolė dažnai padeda išvengti iššūkių ir gerokai didesnių nuostolių visuose etapuose. Taip pat tai tampa savotišku filtru rangovams – jeigu rangovas vengia sutarties su konkrečia kaina ir terminu, tai gali būti rimtas signalas užsakovui.

Kas yra ir kas nėra visa apdaila

Naujo būsto ieškantiems naujakuriams prieinama ir kita alternatyva – namai su visa apdaila. Tai reiškia visiškai įrengtą būstą, kuriame jau atlikti reikalingi vidaus darbai: sudėtos grindys, nudažytos sienos ir lubos, sumontuota santechnika, įrengtas apšvietimas, durys ir kt. Esant poreikiui, vystytojas gali pasirūpinti ir virtuve, korpusiniais bei minkštaisiais baldais. Kitaip tariant, tai – būstas, į kurį galima įsikelti iškart, be papildomų darbų bei investicijų.

Apibendrinant, pagrindinis skirtumas tarp dalinės ir pilnos apdailos šiandien yra ne kaina, o aiškumas – galimybė tiksliai planuoti savo finansus, laiką ir užsitikrinti sklandų persikraustymo procesą.

Didžiausia klaida perkant būstą dažniausiai būna ne permokėti, o neįvertinti visos kainos ir viso proceso bei jo trukmės iš anksto. — Juozas Lapienis

Dalinė apdaila – racionalus sprendimas tiems, kurie turi laiko, patirties, patikimų rangovų. Kitu atveju palankiau rinktis pilną apdailą, taip užfiksuojant reikalingų darbų sąrašą, jų kainą ir terminus. Svarbu žinoti, kad abiem šiais atvejais galima rinktis tiek standartinius, tiek ir visiškai individualius sprendimus.

Renkantis namų įrengimo lygį svarbu įvertinti ir finansines galimybes. Perkant būstą su daline apdaila dažnai tenka papildomai finansuoti įrengimą, nors jo galutinė kaina iš anksto nėra tiksliai aiški. Įrengimo kaštai gali sudaryti reikšmingą bendros būsto kainos dalį, todėl prieš perkant svarbu įvertinti ne tik pradinę kainą, bet ir visą įsirengimo procesą.